GRYBŲ KARALIJOJE

 

Baravykas

Grybavimas populiaresnis ir už uogų rinkimą. Galbūt dėl to, kad grybauti įdomiau, azartiškiau, tenka daugiau judėti, vaikščioti, lankstytis, įveikti įvairias miško kliūtis, mokėti orientuotis girioje, būti pastabiam, nes grybai išauga pačiose netikėčiausiose vietose.

 

Mūsų krašte auga apie 300 valgomųjų grybų rūšių, tačiau maistui tinka apie 100. Deja, žmonės renka ir valgo tik ketvirtadalį jų, o superkamos apskritai vos kelios rūšys.

 

Mikologų (mokslininkų, tiriančių grybus) nuomone, mūsų krašte viename hektare kasmet vidutiniškai išauga apie 30 kg grybų. Pagal bendrą miškų plotą kasmetinis grybų derlius įspūdingas – apie 48 000 tonų!

 

Nepaisant to, kad surenkama tik nedidelė grybų dalis (maždaug ketvirtadalis-penktadalis), jų išteklių apsauga labai reikšminga. Grybai naudingi ne tik žmogui ar kai kuriems gyvūnams, bet ir visam miškui. Miško paklotėje tarpstanti grybiena naudinga medžiams ir krūmams – tarp daugelio grybų ir augalų esama glaudžių simbiozės ryšių – grybai ir medžiai padeda vieni kitiems augti, apsirūpinti maisto medžiagomis.

 

Grybiena padeda formuotis miško dirvožemiui, mineralizuoja organines medžiagas. Mūsų renkami grybai – vaiskūniai – yra tik nedidelė po žeme slypinčios grybienos dalis. Jų paskirtis – subrandinti sporas.

 

Grybiena – jautrus, lengvai pažeidžiamas organizmas. Jai kenkia paklotę ardantys miškų ūkio darbai, grybieną bei grybus išknaisioja šernai, taip pat įvairūs aplinkos pasikeitimai. Mažina grybų išteklius ir netinkamas grybautojų elgesys, ypač tose vietose, kur tas pačias grybingas vietas trypia šimtai rinkėjų.

 

Nulaužus viršutinę grybo dalį likusioje greit susidaro puvinys, pažeidžiantis požeminius grybienos sluoksnius. Geriausia grybus rauti iš pašaknų, prieš tai atsargiai pasukiojus. Taip mažiausiai žalojame grybieną, o išrautą „su šaknimis“ grybo dalį prieš dedant į pintinę nesunku nuvalyti peiliu. Natūraliai sendami ir pūdami grybai grybienos nepažeidžia.

 

Sezono metu dažnai lankomuose miškuose surenkami beveik visi grybai, todėl nebelieka senų, sporas auginančių. Tai irgi nepadeda grybams daugintis. Negalimas spardyti ar traiškyti senų peraugusių, sukirmijusių grybų – tegu jie pasėja sporas, natūraliai dauginasi.

 

Patyręs, grybų savybes gerai pažįstantis grybautojas gali padėti jiems daugintis. Išrauto seno sukirmijusios grybo galvutė padalijama į kelias dalis, kurios išmėtomos tinkamose šiai rūšiai augti vietose. Grybų sporos nedidelės ir lengvos. Kad jas geriau išnešiotų vėjas, rekomenduojama senų grybų dalis padėti aukštesnėse vietose – ant kelmų, medžių šaknų. Taip padedama grybams daugintis dažnai lankomuose miškuose.

 

Plačiai paplitęs „pomėgis“ spardyti, traiškyti įvairius „šungrybius“, kitus maistui netinkamus grybus. Šitaip gali elgtis tik neišmanėliai, nežinantys ar nesuvokiantys gamtos dėsnių. Netinkantys maistui ar net nuodingi grybai (musmirės ir kiti) – neatskiriama, naudinga miško dalis.

 

Ieškant grybų, ypač mažesnių, negalima kilnoti, ardyti miško paklotės – samanų, kerpių, nukritusių lapų, spyglių kilimo. Ardydami paklotę dažniausiai pažeidžiame grybieną, kuri atsistatys tik už kelerių metų. Deja, grybų supirkėjams mokant didelius pinigus, „grybavimo etika“ dažniausiai pamirštama.

 

Grybautojų daugėja, o grybų greičiausiai priešingai – mažėja. Dėl to kaltas ir mūsų netinkamas elgesys miške. Be to, kai grybų – kaip ir kitų gamtos gėrybių – beturime vis mažiau, svarbu rinkti kuo įvairesnių rūšių valgomuosius grybus, išmokti juos geriau pažinti, paruošti.

 

 

Svetainei paruošė Sondra Jonceva pagal Aliaus Balbieriaus knygą "Jaunojo gamtininko kalendorius".

Nuotraukos panaudotos iš www.wikipedija.com