KAS YRA MIŠKAS?

Kas yra miškas?  Atrodo, keistas klausimas. Juk mišką žino visi. Tikriausiai pasakysite, kad tai plotas, kur auga daug medžių.Tačiau, jeigu medžių auga daug, bet jie toli vienas nuo kito, tai dar ne miškas, oretmė. Jeigu medžių daug, bet jie užima nedidelį plotą, tai irgi ne miškas, o giraitė.

 

Tačiau ir didelis užsodintas medeliais plotas dar ne miškas, nes jų tarp žolinių augalų net nematyti. Kiek paaugusių medelių šakos susiglaudžia. Gal tai miškas? Ne, tai tik jaunuolynas.

 

Mišku vadinama tankiai suaugusių medžių bendrija. Miško bendrijos sudėtingos. Be medžių, kurie labai nevienodi – aukšti, galingi, išstypę skurdeivos – čia auga krūmai, žolės, samanos, grybai. Todėl išskiriami įvairūs miško bendrijų lygiai: aukštieji medžiai, pomiškis, trakas, žolinė augalija ir paklotė.

 

Medžių šakos, laja, beveik susisiekia. Priklausomai nuo to, kokios medžių rūšys vyrauja miške, išskiriami pušynai, eglynai, ąžuolynai ir kt.

 

Lankantis miške svarbu skirti tokias pagrindines svarbias jo dalis: medyną, pomiškį, traką, gyvąją dirvožemio dangą (žoliniai augalai ir k.t.) ir miško paklotę.

 

Medynas yra pagrindinė miško sudaromoji dalis. Pagal kilmę medynai gali būti: 1) natūralūs, savaime atžėlę iš sėklų ar kelmų bei šaknų atžalų; 2) kultūriniai, išaugę iš pasėtų sėklų ar pasodintų miško želdinių. Pagal rūšinę sudėtį skiriami gryni (sudaryti iš vienos rūšies medžių, pvz., grynas eglynas) ir mišrūs (sudaryti iš dviejų ir daugiau rūšių, pvz., beržo ir eglės medynas). Pagal formą medynai gali būti vienaardžiai (medžiai panašaus aukščio) ir daugiaardžiai (dažniausiai tai dviardžiai medynai, kuriuose pirmą ardą sudaro aukščiausi medžiai, o antrą-žemesnį, paprastai lėčiau augantys medžiai, pvz., eglės, liepos). Kai miškas pasodinamas, dažniausiai išauga vienaamžiai ir vienaardžiai medynai. Jeigu miškas atželia savaime, dažniausiaia susiformuoja įvairiaamžiai, mišrūs ir daugiaardžiai medynai.

 

 

Pomiškiu vadinami jauni medeliai („jaunoji miško karta“), iš kurių ateityje gali susiformuoti medynas. Nors dažniausiai pomiškis – tai tie medžiai paliegėliai, kurie, stiebdamiesi į saulę, nesugebėjo nugalėti kitų ir jų gyvybė pamažu gęsta ir po kiek laiko jie tampa sausuoliais, tačiau jie taip pat svarbūs miško bendrijoje. Jeigu miške praūžusi vėtra išverčia medį galiūną, tai jo kaiminystėje augę nustelbtieji pomiškio medžiai atsigauna. Gavę šviesos sutvirtėja, išskečia šakas,  ir po kiek laiko miškas susiglaudžia.

 

 

Trakas – tai medyne augantys krūmai. Labiausiai Lietuvos miškuose paplitę lazdynai, šaltekšniai, sausmedžiai, kadagiai (ypač pušynuose). Trake gali augti ir žemaūgiai medžiai (šermukšniai, ievos, blindės). Trakas apsaugo dirvą nuo pernelyg kaitrių saulės spindulių, suteikia maistą bei prieglobstį paukščiams ir žvėrims, o nukritę lapai tręšia miško dirvožemį. Tačiau pernelyg tankus trakas trukdo atsirasti pomiškiui.

 

Gyvąja dirvožemio danga vadinamos samanos, kerpės, žoliniai augalai, puskrūmiai (bruknės, mėlynės, vaivorai, viržiai ir kt.)

 

Miško paklotę sudaro nukritę spygliai, lapai, šakutės, žievė, kankorėžiai ir pan. bei mirusi gyvoji dirvožemio danga. Miško paklotė ne tik tarsi patalai saugo dirvožemį, bet ir pūdama „teikia“ maistines medžiagas augalams.

 

 

Miško funkcijos

 

1. Miškai „reguliuoja“ vandens lygį upėse ir ežeruose. Po medžių lajomis susilpnėja lietaus vandens garavimas, pavasarį lėčiau tirpsta sniegas. Vanduo nenubėga žemės paviršiumi, nes susigeria į miško paklotę, gausiais šaknų „takais“ skverbiasi į dirvožemį. Todėl miško dirvožemiai tarytum kempinė laiko vandenį ir vėliau palaipsniui jį „ atiduoda“ upėms ir ežerams. Geriausiai „vandens reguliatoriaus“ darbą atlieką lapuočių medynai, ypač uosynai, baltalksnynai, blogiausiai – eglynai.

 

2. Miškai valo orą. Apskaičiuota, kad miško hektaras per metus sulaiko 30-35 tonų dulkių. Be to, intensyvaus augimo metu miškas sugeria daug anglies dvideginio (CO2) ir išskiria daug deguonies (O2).

 

3. Miškai mažina triukšmą, suteikia žmogui estetinį pasitenkinimą.

 

Tokių miškų funkcijų negali pakeisti jokie inžineriniai įrenginiai, todėl jais grožėdamiesi, jais klajodami ir keliaudami, juos ir saugokime.

 

 

 

 

Parengė Sondra Jonceva

Redagavo Virginija Drobelytė.

 

Naudota medžiaga:

Autorių kolektyvas, 2003. Pažink mišką. Kaunas, Lututė.

R.Kazlauskas, D.Kazlauskienė, 1998. Lietuvos gamta. Vilnius, Alma littera.