KOVAS-BALANDIS

Nors kovo pradžioje žemę dažniausiai dar dengia stori sniegynai, pavasariškus atlydžius keičia pūgos, o naktimis subraška šalčiai, primindami speigmetį. Žodžiu, kovas – žiemos ir pavasario grumtynių laikas.

 

Fenologinis pavasaris prasideda kartais ankščiau, kartais vėliau – kai iš po sniego pasirodo pirmieji atitirpusios žemės lopai, o astronominio pavasario pradžia – kovo 22–ąją, kada diena vėl tampa lygi nakčiai. Apskritai, fenologai gamtos atbudimo metą skirsto į tris periodus – ankstyvąjį, tikrąjį ir vėlyvąjį pavasarį.

 

Jau antroje žiemos pusėje pailgėjus dienoms, sugrįžtanti saulės šiluma pamažu ima budinti augalus. Brinksta pumpurai ir žirginiai, rausvėja liepų, beržų, gluosnių šakelės. Žiemos pabaigoje dalį senųjų spyglių numeta eglės.

 

Jaučia pavasarį ir žoliniai augalai, kad ir po sniegu. Jie palaipsniui atgyja, brandina ar net augina pumpurus, ūglius. Ypač šis procesas paspartėja pradėjus gurti sniegui  ir į žemę ėmus gertis drėgmei. Dar nenutirpus sniegui medžių kapiliarais pradeda srūti jų gyvybę prikelianti sula.

 

Ir štai, kovo mėnesį, dar tebeslūgstant suzmekusiems sniegynams, pražysta lazdynas. Palieti ranka lazdyno šakelę – ir saulėtame, ramiame ore iš jo žirginių pasklinda auksinis žiedadulkių debesėlis. Vėjo dvelksmas jas išnešioja po belapį, nuogą mišką. Jau žydi kai kurie gluosniai – dangaus fone sidabru žiba pūkuoti, švelnūs „kačiukai“, netruks pražysti ir baltalksnis.

 

Didesniuose atitirpusios žemės lopuose saulės geltonį jau kartoja pirmieji šalpusnio žiedai, dykvietėse, dirvonų pakraščiuose baltais smulkiais žiedeliais sužiba nedidukė pavasarinė ankstyvė, kovo pabaigoje miškų kalvelėse žydrom akim sužiūra žibuoklės, violetiniais rausvais žiedais gausiai apkimba belapis žalčialunkio krūmelis. Sparčiai dygsta, į saulę stiebiasi įvairių žolių ūgliai, skleidžiasi pumpurai. Visa skuba gyventi, augti, žydėti, kiekvienas augalas – tik jam vienam skirtu laiku…

 

Žvilgtelėkime ir į gyvūnų gyvenimą. Daugeliui iš jų kovo pradžia – vis dar nelengvas metas. Stokoja maisto briedžiai, elniai, stirnos ir kiškiai. Ne lengviau ir sparnuočiams, kai po atlydžių vėl paspaudžia šalčiai. Tokiu metu dar būtina pasirūpinti, kad ėdžiose, šėryklose, lesyklose netrūktų maisto, dar ne metas galvoti, kad žiema baigėsi.

 

Kovo mėnesį briedžiams pradeda dygti ragai, o elniai atsisveikina su savo šakotomis karūnomis, kurias išdidžiai nešiojo visą žiemą. Jau „susidėvėjo“ švelniakailių žvėrelių žiemos apdarai, reikia rūpintis lengvesniu rūbu vasarai – prasideda šėrimosi metas.  Šį mėnesį šernės atsiveda šerniukų; susilaukia mažylių ir kiškių giminė. Šiltose gūžtose atsiranda akli ir bejėgiai voverių jaunikliai, uoksuose ir drevėse – kiauniukai. Vienų žvėrių – vilkų, lapių – ruja baigėsi, o štai lūšys dar tik pradeda rujoti.

 

Vieni žinduoliai jau turi jauniklius, kiti – švenčia vestuves, treti šeriasi ar augina ragus. Šikšnosparniai šiuo laiku dar tebesnaudžia rūsiuose ir požemiuose. Jie pabus vėliau, kartu su nesuskaičiuojama vabzdžių armija.

 

Sniegas tirpsta labai sparčiai – ypač šiltomis, miglotomis naktimis smenga, girgžda, dūsauja stori sniegynai. Jiems tirpstant atsiveria pelių, pelėnų, kirstukų, kurmių takų bei urvų labirintai, šiltos, iš žolių ir samanų susuktos gūžtos. Palikę žiemos namus, šie žvėreliai renkasi tokias slėptuves, kurių neužsems pavasario vandenys…

 

Kovo mėnesį iš pietų grįžta paukščiai keliauninkai – iš viso apie 70 rūšių. Pirmieji parskuba vieversiai ir pempės. Prie lede atsivėrusių properšų renkasi antys, dančiasnapiai, kirai; ant ledo rymo ankstyvi pilkieji garniai. Žvilgėdami pavasariniais rūbais pasirodo pirmieji varnėnai, o senuose parkuose, giraitėse pasigirsta smagus sugrįžusių kovų klegesys.

 

Prie pirmųjų atitirpusių kupstų jau glaudžiasi rudai margi stamboki ilgasnapiai paukščiai – slankos. Jų plunksnų raštai ir spalva nuostabiai dera prie pernykštės žolės, lapų – slankos nepamatysi tol, kol ji nepurptels tiesiai iš po tavo kojų. Iš tolimosios Afrikos į savo gandralizdį grįžta baltasis gandras.

 

Kovui įsibėgėjus kasdien sugrįžta vis nauji paukščiai: strazdai, kikiliai, liepsnelės, nendrinės startos, perkūno oželiai, laukiai. Nuo paukščių balsų,  jų sparnų šnaresio, didesnių būrių klegėjimo, rodos, virpa ir skamba oras. Sparnuočių balsai susilieja su džiugiu upelių ir upokšnių čiurlenimu, vėjo šniokštimu dar belapiuose lapuočių miškuose ir dusliu jo ošimu senuose eglynuose.

 

 Grįžus pietų kraštuose žiemojusiems sparnuočiams, Lietuvą palieka svečiai iš šiaurės – sniegstartės, svirbeliai, tūbuotieji suopiai.

 

Ne visuomet grįžtančius paukščius pasitinka smagi pavasario saulė. Staiga papučia šiaurys, dangų aptraukia tamsūs debesys, pradeda snigti vėl – balta marška beregint nukloja atitirpusias žemės dėmes, spusteli šaltis.. Ir štai – pempių, vieversių, kitų sparnuočių būriai pasuka atgal į pietus… bet praeis kelios dienos, savaitė ir jie vėl galės sugrįžti.

 

Šiuo laiku jau peri naminės pelėdos, deda kiaušinius ir pradeda perėti krankliai. Gūdžiose ir nuošaliuose miškų pelkėse, aikštelėse vyksta nepaprastai įdomios ir gražios kurtinių, tetervinų tuoktuvės. Atkunta geniai, meletos – aidi šaižūs jų balsai, patinai vaiko vienas kitą iš medžio į medį, snapais tarškina sausas šakas – skamba, aidi miškuose ši genių muzika.

 

Kovo pabaigoje  sukrunta žalčiai, angys, driežai; iš gilaus žiemos miego pakirsta ir bekojis, visai nenuodingas driežas gluodenas, kartais žmonių klaidingai vadinamas varine gyvate. Pradeda busti tritonai ir rudosios varlės. Dar nespėjus nutirpti ledui atkunta ir žuvys; anksti neršiančios jau turi subrandinusios ikrus. Kuršių mariomis kelionę į upes pradeda stintos, žiobriai. Ežeruose, vos atitirpus pakraščiams ir polaidžio vandenims užliejus pievas bei griovius, neršia lydekos. Upėse lydekos leidžia ikrus tuoj po ledonešio.

 

Bunda ir vabzdžiai. Šiltomis dienomis pasirodo pirmosios musės, uodai, boružės, vabalai, suaugėlio drugio stadijoje žiemoję drugeliai–citrinukai, dilgėlinukai.

Dar nenutirpus paskutinėms pusnims po pernykščiais lapais, miško paklote galima aptikti įvairių vabzdžių, kitų bestuburių, jau pradedančių ropinėti, skraidyti.

 

Šitaip pamažu nykstant paskutiniesiems žiemos ženklams sulaukiam ir balandžio – linksmo ir skambaus tikro pavasario mėnesio.

 

Neatpažįstamai pasikeičia žemės veidas. Pražysta plautės, plukės, švitrešiai, rūteniai; mėnesio pabaigoje – auksinės balų purienos, netrukus baltuosius žiedus išskleis ir ievos. Visi augalai skuba dygti, stiebtis, lapoti ir žydėti – juk aktyviam jų gyvenimui gamtos per metus skirta vidutiniškai tik du šimtai dienų. Brinksta, didėja ir skleidžiasi medžių pumpurai, žiedadulkių smiltis barsto juodalksniai, beržai, drebulės – jie žydi dar nesulapojus miškams.

 

Pasirodo ir pirmieji grybai – rudi, raukšlėti valgomieji bobausiai, gelsvai rudi valgomieji briedžiukai, kūgio formos kepurėlėmis – kūginiai briedžiukai.

 

Palieka žiemos guolius ežiai, barsukai, lazdyninės miegapelės, balandžio sutemose sušmėžuoja praskrendančių šikšnosparnių siluetai.

 

Balandį veda jauniklius dauguma graužikų, šeškai, lapės, usūriniai šunys. Darosi vis šilčiau, žvėrims ir paukščiams gausėja maisto, pamažu visi dideli ir maži gyviai susigrąžina per žiemą prarastas jėgas.

 

Visus džiugindami skambiais balsais lizdus pradeda sukti paukščiai. Žabarus į senąjį lizdą tempia baltasis gandras; snape šiaudgalius neša varnėnas; kieme dėl rastos plunksnelės pešasi žvirbliai – nuo ankstyvo iki vėlaus vakaro visi dirba, pluša, tvarko savo būstus.

 

Ežeruose, tvenkiniuose, mariose prasideda įspūdingi ausytųjų kragų porelių šokiai, tupia perėti didžiosios antys, rudagalviai kirai, laukiai, gulbės nebylės. Bet štai eglinis kryžiasnapis – o balandžio pabaigoje neretai ir naminė pelėda – jau skraidina, vedžioja po girią savo jauniklius. Daugelio iš dausų sugrįžusių paukščių rūbai gražūs, puošnūs – net varnėnas, praėjusį rudenį mirgėjęs baltomis dėmelėmis, dabar žvilga įsaulyje gražiu tamsiu plunksnų žvilgesiu. Ypač išsipusto kai kurie tilvikai – gaidukų patinėliai, griciukai, juodkrūčiai bėgikai. Naujais rūbais pasipuošia ir jaunikliai: pernai dar buvę pilkų, neryškių spalvų – dabar visi puikuojasi naujais dailiais apdarais.

 

Saulės šiluma mėgaujasi ropliai: angys, žalčiai, gluodenai, gyvavedžiai bei vikrieji driežai. Pabunda ir rečiausi, į Raudonąją knygą jau seniai įrašyti Lietuvos ropliai: lygusis žaltys bei balinis vėžlys.

 

Iš žiemos slėptuvių išlindusios varlės, rupūžės ruošiasi nerštui. Balandžio mėnesį jau pasigirsta ir pirmieji, dar nedrąsūs varlių koncertai, tebesitęsia lydekų nerštas, giminės pratęsimo apeigas pradeda kitos žuvys: stintos, ešeriai, itin įdomiai neršiančios trispyglės dyglės, mažos, iki 10 cm ilgio žuvelės. Tai  vienintelės mūsų vandenų žuvys, kurios statosi tikrų tikriausius apvalius povandeninius lizdus. Šį darbą atlieka ryškiomis vestuvinėmis spalvomis pasipuošęs patinėlis. Paskui į lizdą jis įsivilioja patelę ir, jai išleidus ikrus, dar dešimt dienų akylai saugo lizdą nuo savo gentainių ir priešų – kol išsirita mailius.

 

Balandžio mėnesį pirmųjų žiedų nektarą godžiai geria kamanių patelės, naminės bitės, pirmieji drugiai, musės. Smėlinguose pakelių, kalvelių šlaituose prie savo urvelių zuja kolonijomis gyvenančios smiltbitės, urvabitės. Tokiose vietose kartais būna šimtai šių darbštuolių urvelių. Visi vabzdžiai gerte geria – kas saulės šilumą, kas gaivius augalų syvus, kas žiedų nektarą. Pamažu bunda skruzdėlynas: dar nerangios, sustirusiais sąnariais skruzdėlės susirenka skruzdėlyno paviršiuje ir šildosi saulėkaitoje. Įkaitę vabzdžiai lenda į gilesnius skruzdėlyno sluoksnius, o į jų vietą jau ropoja kiti. Šitaip pasikeisdamos skruzdėlės įšildo visą namą. Tik tada, kai jame bus pakankamai šilta, mišku vėl nusidrieks ilgi skruzdžių takai – jos imsis įprastų, kasmet besikartojančių darbų.

 

Ypač skuba gyventi nedidelių balų, ežerėlių, tvenkinių gyventojai – kiekviename tokiame vandens telkinyje spurda pirmuonys, smulkiausi vėžiagyviai, įvairios kirmėlės, iš peržiemojusių kiaušinėlių išsiristi spėjusios uodų lervos, vandens moliuskai. Iš tiesų, skubėti reikia – polaidžio vandenys netrukus susigers į žemę, ir kai kurios balos visai išdžius…

 

Balandis – toks metas, kai visur vienu metu vyksta daugybė įdomiausių dalykų. Dėl jų galima užmiršti miegą, poilsį ir viską pasaulyje, bet vis tiek nesuspėsi visko aprėpti–. Visko, kas vyksta, keičiasi, mainosi atgyjančiame gamtos pasaulyje.

 

 

 

Svetainei paruošė Sondra Jonceva pagal Aliaus Balbieriaus knygą "Jaunojo gamtininko kalendorius".