MIŠKŲ ĮVAIROVĖ

Miškai Lietuvoje įvairūs. Juose vyrauja lapuočiai arba spygliuočiai medžiai. Dažniausiai auga mišrieji miškai, nes Lietuva priklauso mišriųjų miškų zonai. Miškai labai priklauso nuo dirvos pobūdžio, jos drėgnumo. Labai drėgnuose plotuose auga šlapgiriai, labai sausuose – šilai, derlingose dirvose lapuočiai ar mišrieji miškai – girios.

 

Toliau čia ir apžvelgsime Lietuvos miškų įvairovę.

 

Šilai – tai spygliuočių miškai, dažniausiai pušynai, kartais su eglių priemaiša. Šilai paprastai auga nederlingose, smėlingose, durpingose žemėse. Daugiausia šilų pietryčių Lietuvoje, nemažai jų yra pajūryje.

 

 

Kerpšiliai – tai sausose vietovėse augantys pušynai. Daugiausia jų yra Dzūkijoje ir Kuršių nerijoje. Ten tarp pušaičių vienas kitas berželis teauga, vietomis lyg žalios žvakės retmėje kadagiai keroja. Ne tik smėlėta nederlinga žemė, bet dar ir vanduo giliai. Tik ilgos pušų šaknys jį pajėgia pasiekti. Kerpšiliams būdingas augalas – kerpės. Šios kerpės – miškinė ir elninė šiurės – šviesiai pilkos, tad ir pušynai šviesūs, linksmi.

Kerpšilių aikštelėse, ypač buvusiuose degimuose, gausiai auga viržiai ir čiobreliai.

 

 

Brukniašiliai – tai žaliasamaniai pušynai. Čia tarp aukštų pušų žaliuoja samanos, o tarp jų raudonuoja bruknės. Greta bruknių driekiasi šarkakojai pataisai.

Dzūkijoje tarp samanų dideliais geltonaisžiedynais žydi kalninė arnika. Tai kalnų augalas, pamėgęs Lietuvos pušynus.

Brukniašilyje ne vien pušys auga. Tarp jų rasi ir berželį, ir eglaitę, ne tik kadagį, bet ir ir kitokį krūmą.

 

 

Mėlynšiliai – tai drėgnesnių vietovių spygliuočių miškai, dažniausiai pušynai. Tarp aukštų pušų kiek retesnės ir žemesnės eglės. Kartais tarp jų auga beržai ar drebulės. Kadagių beveik nėra, o vietoj jų auga šaltekšniai, šermukšniai ar karklai. Žalių samanų kilime nereti ir miškiniai pataisai.

Svarbiausias mėlynšilio augalas – mėlynė. Čia ištisi plotai jų driekiasi.

 

 

Pelkiašiliai. Juos kartais sunku net mišku pavadinti. Tai neūžaugų pušaičių plotas aukštapelkės samanyne. Pušaitės auga nelabai glaudžiai, dažnai ant kupstų. Jos šimtametės, tačiau vos kelių metrų aukščio. Šakos trumpos, išraitytos. Tokiame pelkiašilyje šviesu, todėl tarp pušaičių auga vaivorai, gailiai ar nedideli berželiai.

Pelkės viduryje paprastai pušys neauga – tai plynė. Šalia plynės pušaitės visai mažytės, o arčiau pelkės pakraščio, kur auga nendrės, jos jau aukštokos. Pelkiašilis palaipsniui pereina į mėlynšilį, kuriame auga aukštos pušys.

 

 

Girių žemė derlinga, todėl ir medžiai, ir krūmai įvairesni. Dažniausiai tai būdingi Lietuvai mišrieji miškai. Girios gali būti labai nevienodos. Jų įvairovė priklauso nuo daugybės sąlygų: dirvožemio, gruntinio vandens lygio, kalvotumo, klimato, miško amžiaus.

 

Girias paprastai sudaro mišrieji miškai, bet gali būti ir spygliuočių miškai, kuriuose vyrauja eglės, ar lapuočių miškai su eglių priemaiša. Tarp daugybės lapuočių gali augti ir pavienių pušų.

Dėl tam tikrų vyraujančių medžių giria skirstoma į alksnyną, beržyną, ąžuolyną arba eglyną.

 

Eglynai paplitę ten, kur derlingas drėgnokas dirvožemis. Dėl tankių spyglių ir lajos glaudžiuose eglynuose ir žiemą ir vasarą būna tamsoka. Todėl žolių ir samanų danga būna reta. Gūdžių Žemaitijos eglynų žemę dengia tik eglių spygliai. Tokiame eglyne negirdėti paukščių balsų, nes nedaug ir vabzdžių – smulkių giesmininkų maisto.

 

Senas eglynas kiek retesnis. Tarp eglių jau būna išaugęs vienas kitas medis, krūmas, nemažai žolinių augalų, ypač kiškiakopūsčių.

 

Eglynuose, kur žemė nėra tokia rūgšti, auga mėlynės Joms, kaip ir krūmams bei įvairiems žoliniams augalams, reika daugiau šviesos. Tokiame eglyne nereti lapuočiai, ypač beržai, auga pavienių  drebulių ar ąžuolų. Tokie eglynai dar vadinami mėlyngiriais.

 

 

Beržynai – tai šviesios girios. Šviesios ne tik todėl, kad pro beržo lapus prasiskverbia daug šviesos, bet ir todėl, kad beržų žievė balta. Beržynai paplitę Lietuvoje, bet tik ten kur žemės nelabai smėlėtos. Pietryčių Lietuvoje jie reti, kiek dažnesni vidurio, šiaurės ar šiaurryčių Lietuvoje.

Beržynas išlieka ten, kur beržams palankiausios sąlygos, kur žemė nuolat būna drėgnoka. Šalia beržų dažnai auga alksniai ir pavienės eglės. Iš trako augalų dažniausi šaltekšniai.

Beržynas – šviesus miškas, tad nenuostabu, kad jame auga daug viksvų ir mažai samanų. Aišku, nemažai ir kitų įvairių augalų.

 

 

Alksnynai – auga derlingose drėgnose vietovėse. Alksnių gausu paupiuose, paežerėse, paraistėse. Alksnynuose vanduo visai netoli paviršiaus arba tiesiog žliugsi tarp medžių. Kartais alksnynas tampa raistu, kur medžiai auga ant kupstų ir pamažu susidaro pelkė.

 

Neretai alksnyne auga beržai, eglės, bet jos būna labai menkos ir skurdžios, iš krūmų auga daugiausiai šaltekšniai. Gana dažni didžiuliai dilgėlynai. Greta vingiorykščių auga  ryškiai geltonais žiedais  vilkdalgiai.

 

 

Ąžuolynas – tai senovinė giria. Čia auga šimtamečiai ąžuolai, plačiai šakas išskėtę keroja uosiai. Pietų arba pietvakarių Lietuvos ąžuolynuose gausu skroblų. Šiaurės bei rytų Lietuvoje ąžuolynuose stiebiasi lieknosios liepos bei gražuoliai klevai. Nereti beržai ir eglės.

 

Nedaug ąžuolynų išliko. Ąžuolai auga derlingose žemėse, tad nenuostabu, kad ąžuolynai virto derlingais laukais.

 

Ąžuolynas – saulėtas miškas. Čia neretos ir miško aikštelės. Tai tipiškas lapuočių miškas, nors kartais drėgnokose vietose gausu eglių.

 

Vėjui pučiant, saulė prasiskverbia iki dirvos paviršiaus, todėl auga daug krūmų ir žolinių augalų. Pastarųjų daugiau kaip pusantro šimto rūšių. Drėgnokuose šiaurės Lietuvos ąžuolynuose nereti burbuliai. Jų stambūs geltoni žiedai. Kalvotuose Vilniaus apylinkių ąžuolynuose neretai galima rasti ir  gražuolę miškinę leliją ar geltonžiedę rusmenę.

 

 

 

 

Internetui parengė Sondra Jonceva

Redagavo Virginija Drobelytė.

 

 

Naudota medžiaga:

R.Kazlauskas, D.Kazlauskienė, 1998. Lietuvos gamta. Vilnius, Alma littera.