UPELIO EKOSISTEMA

Augalus, gyvus organizmus bei vandenį, sausumą ir atmosferą į nedalomą visumą jungia ne vien vandens apytakos ratas. Visa susieja gyvybės saitai, kartais akivaizdūs, o dažnai tik numanomi, pažįstami tiems, kurie sugeba įžvelgti gamtos vyksmų esmę. Dažnai sunku nusakyti vandens ekosistemos ribas, nes jos dalių tarpusavio priklausomybė ir medžiagų apytaka neapsiriboja vandens telkiniu ir aprėpia didesnes aplinkos sritis.

 

            Ekosistema[gr.oikos–namas+gr. systema–sandara, junginys] –sausumos paviršiaus ar erdvės dalis, kurioje egzistuoja įvairūs augalai, gyvūnai ar mikroorganizmai. Jie su savo aplinka sudaro vieningą kompleksą, kuriame nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka.

 

 Svarbi upės, upelio ekosistemos ypatybė – vandens tėkmė. „Negalima dukart įbristi į tą pačią upę“, sakydavo senovės išminčiai, norėdami pabrėžti nenutrūkstamą pasaulio kaitą. Ištakose upės paprastai esti siauros, seklios, jų srovė palyginti greita, o žemupyje – platesnės, gilesnės, teka lėčiau. Vandens tekėjimas lemia dugno gruntą, kuris link žemupio vis daugiau pasipildo nuosėdomis, sąnašomis. Greitesnė srovė paprastai skaidresnė ir neša mažiau dugno grunto dalelių.

 

            Vandens organizmų rūšinė sudėtis, populiacijų dydis labai priklauso nuo mitybos sąlygų.

            Populiacija – tos pačios biologinės rūšies individų grupė, užimanti tam tikrą erdvės dalį.

 

Aukštupio savybės labai svarbios visos upės gyvybei, nes čia didžioji maisto medžiagų dalis nuplukdoma upe žemyn. Pievomis tekančiose upėse daugiau maisto medžiagų teikia vandens augalija, į vandenį nuo kranto pakliūna smulkūs vabaliukai, augalų liekanos.

      

 

 

Miškinguose vietovėse maisto išteklius papildo medžiai. Pakrantės medžiai maistas ir pastogė vabalams, paukščiams, žinduoliams ir net žuvims. Lapai, nukritę į vandenį, tampa maistu smulkiems vandens gyvūnėliams, kuriais minta didesnieji. Šakos sulėtina upelio srovę ir sudaro duburius, kuriuos mėgsta žuvų mailius. Pavėsyje vanduo išlieka vėsesnis, o medžių šešėliai raibuliuojančiame vandenyje  puiki vieta pasislėpti smulkiems gyvūnėliams. Saulės apšviestose upės dalyse paros ir metų vandens temperatūros svyravimai paprastai didesni negu  pavėsyje, juos labiau veikia oro temperatūra.

       

    

 

 

Mera. Foto – Sondros Joncevos.

 

Deguonis reikalingas daugeliui vandens augalų ir gyvūnų. Didžioji deguonies dalis pakliūna į vandenį iš atmosferos. Upių srovė, vandens sukuriai ir purslai akmenuotose vagos dalyse padeda deguoniui susimaišyti su vandeniu. Dumbliai ir vandens augalai dieną išskiria deguonį fotosintezės procese.

 

            Fotosintezė [gr. Phos – šviesa + gr. – synthesis – sujungimas] – organinių medžiagų susidarymas žaliuose augaluose veikiant šviesai.

 

Sutemus fotosintezė nutrūksta, bet augalai bei gyvūnai kvėpuoja, taigi ir tamsoje jie vartoja deguonį, mažindami jo koncentraciją vandenyje. Ten, kur vešli vandens augmenija, ištirpusio deguonies koncentracija dienos metu pastebimai kinta: auštant, prasidėjus fotosintezei, ji vis didėja ir pasiekia didžiausia vertę po vidurdienio.

 

 

Upių ekosistemoms būdinga didžiulė įvairovė  kiekvienas upelis vienintelis ir nepakartojamas. Kuo daugiau laiko praleisite prie upelio, tuo daugiau paslapčių jis jums atskleis, tuo labiau pajusite, kad „savas“ upelis nepanašus į jokį kitą.

 

 

Straipsnį parengė Sondra Jonceva (naudota medžiaga: knyga „Prie upelio“, –1997.)