UPELIO IŠTAKOS IR ŽIOTYS

 

Vieta, kur prasideda upelis, vadinama jo ištakomis. Upelis gali prasidėti ežere (pvz. Iš Žeimenio ežero išteka Žeimenos upė), pelkėje (pvz. Upė Nova išteka iš Novaraisčio), jo pradžia gali būti šaltinis. Į upelį įteka intakai (kairieji ir dešinieji, - nusakomi žvelgiant pasroviui), papildydami srovę savo vandenimis. Upelius maitina ir gruntiniai vandenys bei krituliai. Vieta, kur upelis įteka į jūrą, ežerą, pelkę ar upę, vadinama žiotimis.

 

Žiotyse gali susidaryti delta. Klostantis sąnašoms, ji plečiasi, dažnai tampa trikampė, panaši į graikišką raidę Δ. Esant deltai, žiotimis laikoma vieta, kur į vandens telkinį įteka didžiausia upės atšaka.

 

Delta – iš upės sąnašų susidariusi lyguma, kurioje vaga skaidosi į šakas.

 

 

Ištakas ir žiotis lengva surasti žemėlapyje, sudėtingiau tai padaryti gamtoje. Gerai, jei upelis prasideda ežere – tada jis turi ryškias ištakas: tai vieta, kur vaga susikerta su ežero kontūru. O jeigu upelis prasideda pelkėje ar šaltinyje? Tokiu atveju upelio pradžia yra ten, kur pastebimai susiformuoja srovė su ryškia vaga.

 

Upelio ilgis – atstumas tarp ištakų ir žiočių. Lengviausia šį atstumą išmatuoti žemėlapyje.

 

Upelio ilgio matavimas skriestuvu. Matuojama skriestuvu, kuris laikomas kiek pasviręs nuo savęs taip, kad gerai matytųsi kojelių smaigaliai.

 

„Nužingsniuokite“ žemėlapyje išilgai viso upelio, nekeisdami žingsnio ilgio. Išmatuotą milimetrais atstumą padauginkite iš žemėlapio mastelio ir sužinosite tikrąjį upelio ilgį.

 

Pavyzdys

 

Tarkime, skriestuvu išmatuotas upelio ilgis 1:100 000 mastelio žemėlapyje sudaro 65 mm. Žemėlapio 1mm prilygsta 100 m. Tuomet tikrasis upelio ilgis yra 65∙100 m = 6500 m.

 

Gana tiksliai upelio ilgį galima išmatuoti ir drėgnu siūlu. Jį reikia kuo kruopščiau išvingiuoti pagal upelį žemėlapyje, o ištiestą – išmatuoti liniuote ir padauginti iš žemėlapio mastelio.

 

Upelis retai kada būna natūraliai tiesus. Dažniausiai jis vingiuoja laužyta linija, raitosi, kilpuoja sudarydamas įvairaus dydžio kilpas. Todėl kreivų linijų matavimui žemėlapyje patogu naudotis specialiu prietaisu – kreivomačiu. Jie būna mechaniniai ir elektroniniai.

 

Pagrindinė kreivo mato dalis – ratelis prietaiso apačioje, sujungtas perdavimo sistema su rodykle. Judant rateliui, matuojama linija, rodyklė juda skale ir parodo nueitą ratelio kelią centimetrais. Kiekvienas prietaiso skalės dalinimas atitinka 1cm. Jeigu kartometro skalė užrašyta kilometrais, tau gautas atstumas apskaičiuojamas betarpiškai ant skalės. Jeigu skalės dalijimai duoti centimetrais, tai gautą skaičių reikia dauginti iš dalijimo vertės, t.y. iš žemėlapio mastelio dydžio.

Prieš naudojant kreivomatį reikia jį patikrinti, išmatuoti juo liniją, kurios ilgis žinomas, pavyzdžiui, kilometrinio tinklo vieną kvadrato kraštinę. Matuojant liniją, prietaisą reikia laikyti vertikaliai, judesiai turi būti švelnūs.

Jei naudojamas elektroninis kreivomatis tada reikia tik įvesti žemėlapio mastelio duomenis ir nuvingiuoti išilgai viso upelio. Pabaigoje kreivomatis parodys  apskaičiuotą rezultatą.

 

Straipsnį parengė Sondra Jonceva (naudota medžiaga:  knygos „Prie upelio“, –   1997, R.Kontvainas „Topografija“, – 1999.